Asketiškasis ir paslaptingasis Nik Bärtsch pasirodė Vilniuje

2021-07-01

Jau stipriai pakyrėjęs mums karantinas sujaukė daugybę renginių. Bet „Gaidos“ festivalio organizatorių dėka lapkritį žadėtas iškilaus pianisto ir kompozitoriaus Niko Bärtscho koncertas po pusmečio įvyko.

Pradžioje reikėtų trumpai papasakoti apie patį patį pianistą ir kompozitorių, šveicarą Niką Bärtschą, gimusį 1971 m. Ciuriche. Nuo aštuonerių metų jis lankė fortepijono ir perkusijos pamokas (beje, perkusininko įgūdžiai pasireiškia ir dabar, jam skambinant fortepijonu), vėliau su įvairiomis grupėmis grojo įvairiausią muziką nuo fusion iki freefunk ir naujojo džiazo. N. Bärtscho susidomėjimas kompozicija išaugo ėmus studijuoti Johno Cage’o ir Mortono Feldmano muziką, potraukis prie džiazo susilpnėjo. 1997 m. jis sukūrė akustinę grupę „Mobile“, 2001 m. gimė grupė „Ronin“, pavadinta pagal Japonijos istorijoje žinomos laisvai samdomų karių grupės, samurajų be šeimininko, pavadinimą. Su šiuo kolektyvu N. Bärtschas siekė gyvai muzikuoti klubuose. Pianistas apibūdino ansamblio stilistinį veidą kaip „Zen-funk“ ir „ritual groove“: „Mūsų muzika yra kažkur tarp džiazo ir šiuolaikinės kompozicinės muzikos, progresyvios pop, ritualinės ir groove muzikos apskritai.“ Dažnai ši muzika pavadinama minimalistiniu džiazu.

Niko Bärtscho kompozicijų frazės ir motyvai, kartojant derinami ir sluoksniuojami. Sukuriami besikeičiantys, sudėtingi ritminiai ir derminiai moduliai, kurie ilgainiui lėtai persiformuoja, darydami didžiulį dramaturginį poveikį. Muzika tarsi neturi kulminacijų, ji ne tiek jausminė, kiek išmąstyta, ir tuo ji primena minimalizmą. Visgi solo pasirodyme „Gaidoje“ galima buvo išgirsti žymiai daugiau individualių sluoksnių.

Scenoje pasirodė juodas, plaičakelnis, aukštas, plikas žmogus, kurio muzikos ir išvaizdos asketizmas puikiai dera tarpusvyje. N. Bärtscho kūrybai būdingas asketiškumas atsispindi ir pavadinimuose: tarsi patvirtinant grynosios muzikos idėją, visos kompozicijos vadinamos Moduliais (keičiasi tik jų numeriai). Mes girdėjome 25, 26, 5 ir 12 modulius ir dar du kūrinius bisui. N. Bärtschui modulis yra tarsi muzikinė molekulė ir, anot jo, veikia kaip Arthuro Koestlerio holonas (dalykas, vienu metu gebantis būti ir visuma, ir kažko dalimi). Modulį gali sudaryti paprastas dviejų taktų motyvas arba jis gali apimti kelis elementus: sujungtų modulių sistemą, vidinius ritmo bei harmonijos sluoksnius, kas veda prie daugiasluoksniškumo. Moduliai taip pat gali būti sluoksniuojami arba sujungiami, gali šiek tiek kisti, priklausomai nuo instrumentuotės ar formos.

Minimalizmo muzikoje yra nepaprastai svarbus pasikartojimo įspūdis: muzika tarsi įteigiama klausytojui ir net mažiausias pokytis daro nepaprastą įspūdį.

Nik Bärtsch visur ir visada yra nekantriai laukiamas tiek klasikos, tiek džiazo gerbėjų. Pats pianistas savokomis „Zen-funk“ ir „ritual groove“ apibūdina ir garsų sąskambį, ir mąstymo būdą. Tai – švari, architektūriškai sustyguota garso materija, sklidina pasikartojančių, susipynusių ir hipnotizuojančių ritmų. Pasak džiazo žurnalo „DownBeat“, Niko Bärtscho muzika klausytojus užburia hipnotizuojančiu ir svaiginančiu daugiasluoksniškumu. Jo koncertai nėra sutalpinami į vieno žanro rėmus – tai ir džiazas, ir minimalistinė, ir akademinė naujoji muzika, ir dar labai daug kas. O tiems, kas nebuvo koncerte, rekomenduočiau paieškoti pianisto įrašų ir susidaryti įspūdį patiems.

Šįvakar – finalinis jubiliejinio 30-ojo festivalio koncertas, irgi perkeltas iš praėjusio rudens: koncertuos itin laukiamas, talentingasis pianistas Lukas Geniušas ir  įžymaus kompozitoriaus bei dirigento Beato Furrerio diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Koncertas liepos 1 d. vyks Nacionalinėje filharmonijoje nuo 19 val., bilietai platinami www.kakava.lt ir Filharmonijos kasose.