Clara Furey (Kanada) „Dog Rising“
Gegužės 3 d.
Menų spaustuvės Juodoji salė
Koncepcija ir meninė režisūra: Clara Furey
Choreografija: Clara Furey, In Association With Be Heintzman Hope, Brian Mendez, Winnie Ho
Atlieka: Baco Lepage-Acosta, Be Heintzman Hope, Brian Mendez
Muzikinė kompozicija: Tomas Furey
Techninė režisierė ir šviesų dizainerė: Karine Gauthier
Su į orbitą paleistais dangaus kūnais, vibruojantis geidulingame ir hipnotizuojančiame rituale, „Dog Rising“ atvaizduoja gyvenimo ciklą, dinamišką materijos tėkmę.
Nuo primityvių impulsų iki gestų, kurie kartais seksualūs, o kartais mechaniški, naujasis Claros Furey kūrinys susiklijuoja kartu kaip pulsuojančių kūnų polifonija, kartu ir neharmoninga, ir skambanti unisonu. Choreografė tęsia „Kosminėje meilėje“ pradėtus fizinių reiškinių tyrimus. Savo dėmesį ji sukoncentruoja į tai, kaip garso vibracijos persmelkia kaulus, kaip mūsų skeletai sugeria šoką, ir įdėmiai įsiklauso į kūną jam pilnai atsiskleidžiant.
Ant scenos su Winnie Ho ir Be Heintzman Hope, C. Furey stato malonumo architektūrą. Trijulėje gyvena ir ją maitina empatija ir nuožmus dėmesys kūno energijai ir kitiems. Jiems nenuilstamai judant, atpalaiduojamos įtampos be pabaigos kartojant cikliškus judesius. „Dog Rising“ kviečia mus leistis į sudėtingą kelionę, užburiančią, persekiojančią ir kiaurai veriančią spiralę. Tai kvietimas augti ir atkurti fizines jėgas per šoką ir nepatogumą, sublimuotus per šokį, skambant muzikai, sukurtai jos ištikimo bendradarbio Tomo Furey.
Pabaigusi muzikos studijas Paryžiaus konservatorijoje, Clara Furey savo karjerą pradėjo kaip dainininkė ir dainų atlikėja.
Vėliau ji mokėsi šokėjos amato École de danse contemporaine de Montréal, ir dirbo kartu su tokiais choreografais kaip George Stamos, Damien Jalet, ir Benoît Lachambre. Menininkė įpratusi prie bendradarbiavimo („Untied Tales“ su Peter Jasko, pristatytame Venecijos bienalėje 2016 m., „Ciguë“ su Éric Arnal Burtschy). Kaip meno vadovė, C. Furey savo pirmąjį solo darbą – „Kosminę meilę“ – sukūrė 2017 m. Tai kolektyvinis kūrinys su minimaliu kiekių gestų, tiriančiu erdves ir tai, kas nematoma sąveikaujant kūnui, dainai ir erdvei.
Kaip choreografė ir atlikėja Furey domisi besikeičiančiais kodais įvairiose meno formose, ir kaip tai vyksta tarpdisciplininio dialogo metu. 2017 m. ji 90 kartų atliko „When Even“ šalia Marc‘o Quinn‘o skulptūros. Renginys buvo Leonard‘o Cohen‘o parodos Musée d’art contemporain de Montréal dalis. Ji sukūrė choreografiją „Rather a Ditch“ (2019), solo performansui, kurį parašė Céline Bonnier, ir kurio centre – kūnų pralaidumas, ir kuris buvo sukurtas kaip atsakas Steve‘o Reich‘o albumui „Different Trains“.
Su savo darbais ji apkeliavo įvairius festivalius, įskaitant Venecijos bienalę, „Les Rencontres Chorégraphiques“ Paryžiuje, „Festival TransAmériques“ Monrealyje, „ImPulsTanz“ Vienoje.
Performansas „Mix“ pristatytas Niujorke ir tokiose įvairiose šalyse kaip Lietuva, Čekija, Slovakija, Ispanija, Nyderlandai, Belgija, Azerbaidžanas ir Bulgarija.
Su „Dog Rising“ C. Furey užbaigia savo įtampų ir nejudumo tyrimą, išlaisvindama anksčiau pažabotą performanso energiją, susitelkdama į greičio ir erdvėje atsiskleidžiančių kūnų sąvokas.