Clara Furey (Kanada) „Kai net“

Gegužės 5 d.

MO muziejus

Meno vadovė ir atlikėja: Clara Furey

Kompozitorius ir muzikantas: Tomas Furey

„Kai net“ – tai serija pasirodymų, kuriems choreografiją sukūrė, ir kuriuos atlieka Clara Furey. Juos užsakė Monrealio šiuolaikinio meno muziejus, o įkvėpė eilėraštis tuo pačiu pavadinimu. Menininkė kuria egzistencinę atminties, laiko tėkmės ir mirties refleksiją. Šios temos dažnai sutinkamos ir L. Coheno darbuose.

Savo darbe, tarp choreografijos ir poezijos, Clara Furey pradeda atvirą dialogą su judesiu, plastikos menu ir garso dizainu, kurį sukūrė Tomas Furey.

Pirmiausia ji pasirodė šalia Marc‘o Quinn‘o skulptūros „Coaxial Plank Density“ Monrealyje, o tada Vienoje įsikūrusiame MUMOK muziejuje, greta Heimard Bäcker darbo „Fundstück“.

„Kai net“ sukurtas taip, kad galėtų veikti ir kaip meno paroda, kurią galima lankyti, ir kaip demonstruojamas meno kūrinys. Jame tvyro intymi atmosfera, ir kūrinys išlieka artimas žiūrovui, kuris, atėjęs jį pamatyti, gali laisvai judėti aplinkui. Minimalistiškoje pasirodymo erdvėje, Clara Furey panardina mus į meditatyvią judesio dimensiją. Pakviesdama aplink esančius susirinkti aplink gyv(ibing)ą kūną ir negyv(ibing)ą kūną, kuriame įsikūnija skirtingi gedulo ir irimo niuansai, atlikėja kvestionuoja egzistencinę tuštumą ritualiniame šokyje, kuriame atsiskleidžia tamprūs ryšiai tarp gyvenimo ir mirties.

Erdvė tampa galimybių perdavimo vieta, sutelkianti visas komunikacijos formas kad galėtume egzistuoti kartu. Naudojantis L. Coheno eilėraščiu kaip muzikiniu garso takeliu, Claros Furey judesiai pasklinda po erdvę ir kviečia mus pasidalinti abstrakčia istorija, kuri skatina atidžiai klausytis savo jausmų ir pažadinti itin jautrias savo jusles. Atverdamas vaizduotės erdves, garso dizaineris Tomas Furey leidžia mums panirti į introspekciją.

Pasitelkusi jautrią choreografiją, Clara Furey tyrinėja mirusiųjų, gyvųjų, prisilietimo atminties ir jo nebuvimo sensualumą, taip prieš mūsų laikinus kūnus pastatydama veidrodį, ir atskleisdama skirtingas irimo, kūno ir kalbos inkarnacijas ir suvokimą. Pro ją plaukia skirtingos tapatybės, apsistoja joje bei aplanko ją tarp įtampos ir atsipalaidavimo. Žemiškas menininkės kūnas kaip indas sujungia šias matomas ar nematomas choreografijas, poezijos šmėstelėjimus ir garso peizažus. Taip Claros Furey darbai nubloškia mus į mūsų neišvengiamą žmogišką būseną, į mūsų santykius su egzistencija ir išnykimu.

Pabaigusi muzikos studijas Paryžiaus konservatorijoje, Clara Furey savo karjerą pradėjo kaip dainininkė ir dainų atlikėja.

Vėliau ji mokėsi šokėjos amato École de danse contemporaine de Montréal, ir dirbo kartu su tokiais choreografais kaip George Stamos, Damien Jalet, ir Benoît Lachambre. Menininkė įpratusi prie bendradarbiavimo („Untied Tales“ su Peter Jasko, pristatytame Venecijos bienalėje 2016 m., „Ciguë“ su Éric Arnal Burtschy). Kaip meno vadovė, C. Furey savo pirmąjį solo darbą –  „Kosminę meilę“ – sukūrė 2017 m. Tai kolektyvinis kūrinys su minimaliu kiekių gestų, tiriančiu erdves ir tai, kas nematoma sąveikaujant kūnui, dainai ir erdvei.

Kaip choreografė ir atlikėja Furey domisi besikeičiančiais kodais įvairiose meno formose, ir kaip tai vyksta tarpdisciplininio dialogo metu. 2017 m. ji 90 kartų atliko „When Even“ šalia Marc‘o Quinn‘o skulptūros. Renginys buvo Leonard‘o Cohen‘o parodos Musée d’art contemporain de Montréal dalis. Ji sukūrė choreografiją „Rather a Ditch“ (2019), solo performansui, kurį parašė Céline Bonnier, ir kurio centre – kūnų pralaidumas, ir kuris buvo sukurtas kaip atsakas Steve‘o Reich‘o albumui „Different Trains“.

Su savo darbais ji apkeliavo įvairius festivalius, įskaitant Venecijos bienalę, „Les Rencontres Chorégraphiques“ Paryžiuje, „Festival TransAmériques“ Monrealyje, „ImPulsTanz“ Vienoje.

Performansas „Mix“ pristatytas Niujorke ir tokiose įvairiose šalyse kaip Lietuva, Čekija, Slovakija, Ispanija, Nyderlandai, Belgija, Azerbaidžanas ir Bulgarija.