Eichmannas Jeruzalėje

Rugsėjo 28, 29 d.

Vilniaus Senasis teatras, 19:00

Režisierius: Jernej Lorenci; dramaturgas: Matic Starina

Slovėnų režisierius Jernej Lorenci aiškiai suvokia būtinybę spręsti blogio banalumo ir jo egzistavimo kiekviename žmoguje problemą, tuo metu, kai praktiškai visa Europa suabejoja antifašistinėmis šaknimis. Jei atidžiau pažvelgtume į teismo proceso faktorius ir akimirkai nepaisytume jo turinio bei daugiau dėmesio skirtume jo formai, struktūrai ir vidinėms taisyklėms, apibrėžiančioms teismo dalyvių galios santykius, neišvengiamai padarytume išvadą, kad teismas yra spektaklio erdvė. Hannah Arendt žinojo apie šią teatrališką teismo savybę, 1961 m. darydama pranešimą iš karo nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismo, vykusio Jeruzalėje. Arendt įžvelgė priešingą polinkį: blogis banalus ir lėkštas, taigi dėl savo paprastumo aiškiai matomas, bet sunkiai suvokiamas. Ši idėja režisieriui Lorenci ir jo bendražygiams buvo esminė atspirtis, siekiant tyrinėti istorinius faktus, sociologinius ir filosofinius tekstus, asmenines kūrėjų įžvalgas, taip pat – kasdienius populiariosios kultūros elementus. Kiekvienam bandymui rekonstruoti reikia konteksto, kuris atskleistų nagrinėjamą problemą. Priešingu atveju, visi blogi ar geri poelgiai būtų vienodai banalūs ir aiškūs. Tik tada, kai esame pasirengę atpažinti kitų žmonių baimes, galime susidurti su pačia blogiausia – savo baime. Spektaklis tyrinėja asmenines nuoskaudas, baimes ir tiesas, nutolusias nuo bet kokio tariamo banalumo.