Lapkričio 16 d., penktadienis

Lietuvos rusų dramos teatras I J. Basanavičiaus g. 13

LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRAS

19.00
GORILLA MASK (KANADA, VOKIETIJA)
Peter Van Huffel – as
Roland Fidezius – el. b
Rudi Fischerlehner – dr

Žodis „beprotybė“ – dažnas šios grupės koncertų ir albumų aprašymuose. Yra muzikos žanrų, kuriuose jis skambėtų atstumiančiai, bet jei kalba eina apie laisvą, improvizacijos kupiną džiazą, tai – labiau komplimentas. Bet kuriuo atveju – net jei į šį koncertą teatre ateisite, užsidėję gorilos kaukę, tai vis tiek nebus keistesnis dalykas nei „Gorilla Mask“ muzika.

Šis muzikantų trio prieš devynerius metus susibūrė Berlyne – mieste, kuriame, regis, sunku ką nors kuo nors nustebinti. Tačiau „Gorilla Mask“ tai pavyksta. Kritikai ir melomanai šios grupės muziką vadina tai „pankdžiazu“, tai „džiazkoru“, niekaip neapsispręsdami, kurioje lentynoje šios grupės vieta – agresyvaus roko ar laisvojo džiazo.

Tiesa – kažkur per vidurį. Bet šios grupės įkūrėjas, Berlyne gyvenantis emigrantas iš Kanados Peteris Van Huffelis jau pripratęs prie to, kad jo muzikos beveik neįmanoma tiksliai apibrėžti. Šio kompozitoriaus, visų „Gorilla Mask“ kompozicijų autoriaus, saksofonininko grojimo stilius – toks agresyvus, kad dažnai jo kūryba lyginama net su sunkiojo metalo muzika.

„Tai muzika, kuri pavojingai balansuoja prie visiško chaoso bedugnės. Garsas, trenkiantis į šonkaulius ir sujaukiantis smegenis“, – apie grupės įrašus atsiliepia muzikinė spauda.

Garsių muzikantų Johno Coltrane’o ir Johno Zorno įkvėptas kanadietis savo pirmąjį įrašą išleido 2003-aisiais, ir nuo to laiko spėjo įsiamžinti kone dviejose dešimtyse albumų.

Jis – savo kvinteto ir kvarteto įkūrėjas, melomanams gerai žinomos grupės „House Of Mirrors“ lyderis, subūręs ir grupes „HuffLiGNoN“, „Boom Crane“, „Hum“, „The Scrambling Ex“ ir „Kronix“, taip pat – kolektyvų „The Suite Unraveling“, „Kenosha Kid“, „Animal Forum“ ir Meinrado Kneero kvinteto narys.

Kitaip tariant, devyndarbis, kurio kone visus projektus vienija bendras bruožas – troškimas ieškoti naujų sąskambių ir tolti nuo tradicinės džiazo sampratos.

Grupėje „Gorilla Mask“ su juo groja du žinomi vokiečių džiazo ir alternatyvios muzikos veikėjai – bosistas Rolandas Fidezius ir būgnininkas Rudi Fischerlehneris.

Jau pirmasis grupės albumas „HOWL!”, išleistas 2012-aisiais, išmušė klausytojus iš vėžių. Tai buvo tarsi laukinis instrumentų klykimas, kaip rašė kritikas Dave’as Wayne’as, sukeliantis jausmą, lyg stovėtum ant banglentės ir bandytum išsilaikyti ant didžiausios gyvenime matytos bangos.

Kolonėles drebinantys ritmai, sproginėjančios improvizacijos, jausmas, lyg ta pati kompozicija kaskart skamba kitaip, o muzikantai tuoj pames kūrinį ir viskas sugrius scenoje – „Gorilla Mask“ yra iššūkis melomanų juslėms, kai klausantis muzikos kartais net užgniaužia kvapą ir atrodo, kad visi įmanomi organai staiga sekundei nustojo funkcionuoti.

Tačiau tai neturėtų gąsdinti. Sumaišę milijoną įtakos šaltinių, „Gorilla Mask“ kuria visiškai naują savo muzikos identitetą. Ispūdis – lyg muzikantai be jokių ceremonijų ar nuskausminimo, šiurkščiai operuotų savo pačių kūrybą, nebijodami kai ką prisiūti ten, kur neįprasta.

Po debiutinio albumo pasirodymo grupė išleido dar du, ne mažiau nuostabos sukėlusius ir provokuojančius diskus – 2014-ųjų „Bite My Blues“ ir pernai pasirodžiusį „Iron Lung“.

Jos muzika – nuolat besikeičianti ir mutuojanti, dažnai – to paties kūrinio rėmuose. Kartais pagauni save galvojantį, kad jos kūryba puikiai tiktų avangardo performansams, kartais – kad ją girdėdami su pritarimo šypsena linguotų septintojo dešimtmečio psichodelinio roko muzikantai. O skambant naujausio albumo dainoms net pradeda atrodyti, kad tai panašu į regio muziką.

Kaip tai bepavadintum, dėl vieno nepavyks ginčytis. „Gorilla Mask“ muzika yra labai neįprasta. Drįstame spėti, kad tai bus labiausiai provokuojantis ir stebinantis šių metų „Vilnius Mama Jazz“ pasirodymas. Bet kokie išankstiniai lūkesčiai – beprasmiški. Į šį koncertą ateikite, pasistengę atsikratyti bet kokių stereotipų apie džiazą. Po koncerto bus pakankamai laiko pamąstyti ir su kitais festivalio lankytojais padiskutuoti, „kas, po galais, čia buvo“.

NILS PETTER MOLVÆR (NORVEGIJA)
Nils Peter Molvær – tr
Johan Lindstrøm – g
Jo Berger Myhre – bs
Erland Dahlen – dr

Lietuvos politikos kuluaruose pasakojama iki ašarų juokinga istorija apie vieną Norvegijos politikų vizitą mūsų šalyje. Pasistengę svečiams parodyti kuo gražesnę Lietuvą, mūsų šalies Seimo darbuotojai surengė jiems ekskursiją. Kai tolokai nuo Vilniaus autobusiuku nuvežti norvegai iš jo išlipo, jie atrodė kiek sumišę. Mat gidai jiems iškilmingai parodė Puntuko akmenį.

Šalies, turinčios tiek uolų ir fjordų, kad užtektų pusei pasaulio, gyventojų mes tikriausiai negalėtume nustebinti savo kraštovaizdžiu. Užtat Norvegija gali nustebinti ne tik pritrenkiančio grožio gamta. Muzika – toli gražu ne paskutinėje vietoje, kai kalba sukasi apie šios šalies įvaizdį pasaulyje. Nuo elektroninės muzikos žvaigždžių („Röyksopp“) iki viso pasaulio „topus“ užkariavusių popdainų („a-ha“), šioje šalyje yra ko pasiklausyti. Ir džiazas šiame fone tikrai šviečia ryškiai.

Lietuvos džiazo festivaliuose dažnai vieši muzikantai iš Norvegijos. „Vilnius Mama Jazz“ ne išimtis – ankstesniais metais džiaugėmės pagrindinėje scenoje vykusiais „Jaga Jazzist“, Eivindo Aarseto, Mariaus Neseto, Arve Henrikseno ir Jano Bango pasirodymais, o šįmet mus aplankys ir žinomas šios šalies trimitininkas Mathias Eickas.

Vis tik nesuklysime pasakę, kad iki šiol žymiausio ir ryškiausio festivalio istorijoje svečio iš Norvegijos titulas turėtų atitekti Nilsui Petteriui Molværiui. 58-erių kompozitorius, trimitininkas ir prodiuseris pelnytai vadinamas vienu įdomiausių savo šalies muzikantų. Daugiau nei du solinės karjeros dešimtmečius jis viso pasaulio publiką stebina savo subtilia, hipnotizuojančia muzika, sujungdamas skambesius, kurie anksčiau daug kam atrodė nesuderinami.

Dar 1997-aisiais, kai išleido didelę šlovę pelniusį solinį albumą „Khmer“, N.P.Molværis buvo pavadintas ateities džiazo kūrėju. Prabėgus 21 metams, jis ir toliau stebina – pavyzdžiui, šiais metais išleido albumą „Nordub“, įrašytą su Jamaikos regio ir „dub“ žanrų legendomis „Nordub“. Šiaurietiška melancholija ir po karšta Jamaikos saule gimę ritmai – atrodo, labiau skirtingi garsai nė neįsivaizduojami. Tačiau šių muzikantų rankose jie virto harmoninga visuma.

Norvegijos džiazo scenoje N.P.Molværis įsitvirtino gana anksti. Baigęs Trondheimo konservatoriją, jis grojo grupėse „Jazzpunkensemblet“ ir „Masqualero“, kuri sulaukė įtakingosios leidyklos „ECM“ dėmesio ir po jos sparnu išleido kelis albumus.

Vis dėlto tikruoju Nilso Petterio karjeros proveržiu reikia laikyti albumą „Khmer“. Kai jis pasirodė, kritikai nuščiuvo – nebuvo girdėję nieko panašaus. Džiazo trimito garsai čia pynėsi su roko, elektroninės muzikos garsais ir hiphopo ritmais. Tai buvo džiazo pasaulio sensacija tapęs kokteilis, kuriuo su dideliu malonumu svaiginosi ir džiazo festivalių lankytojai, ir elektroninės muzikos didžėjai. Praėjus keleriems metams, net buvo išleistas remiksų albumas, kuriame N.P.Molværio kūrinius perdirbo „Cinematic Orchestra“, „Funkstörung“, Pascalis Gabrielis ir kiti elektroninės muzikos autoritetai.

„Khmer“ nebuvo panašus į ankstesnius Nilso Petterio darbus – šiuo albumu jis vertė naują karjeros puslapį, kuriame ir toliau netrūksta stebinančių eilučių.

Nuo muzikos kinui (prancūzų filmui „Edy“) iki eksperimentų su roko ir kitų žanrų atlikėjais – N.P.Molværis toliau perrašinėja džiazo taisykles, nors kai kurie jo muzikos bruožai išlieka. Pavyzdžiui, pomėgis trimito skambesį (kurį ne vienas specialistas yra palyginęs su legendinio Mileso Daviso) „apvilkti“ elektroniniais garso efektais.

Trimitininkas pasižymėjo ir daugybėje projektų su garsiais kolegomis – nuo perkusininkės Marilyn Mazur iki JAV prodiuserio Billo Laswello, prancūzų kompozitoriaus Hectoro Zazou ir būgnininko Manu Katche, britų džiazo pažibos Django Bateso, dabartinio roko grupės „King Crimson“ būgnininko Billo Rieflino ir, žinoma, daugybės talentingų tautiečių. Pavyzdžiui, „Vilnius Mama Jazz“ viešėjusio norvegų gitaristo Eivindo Aarseto, su kuriuo bendradarbiavo daugybę sykių (jis kartu su suomių elektroninės muzikos kūrėju Vladislavu Delay prisidėjo ir prie jau minėto naujojo albumo „Nordub“).

Į Lietuvą po ilgos pertraukos sugrįžtantis N.P.Molværis koncertuos kartus su gerai žinomais bendražygiais – pavyzdžiui, bosistas Jo Bergeris Myhre ir būgnininkas Erlandas Dahle (buvęs vienos žymiausių norvegų alternatyvaus roko grupių „Madrugada“ narys) padėjo įrašyti ir prieš dvejus metus išleistą albumą „Buoyancy“.

Jei lankėtės Norvegijoje ir savo akimis patyrėte šios šalies gamtos grožį, N.P.Molværio muzikoje tikrai išgirsite jos atspindžius. Atrodo, kad šioje šalyje užaugusiems džiazo muzikantams būdingas įgimtas subtilumas.

Tačiau šis kūrėjas yra tikras priešingybių rinkinys. Jo muzika – kupina švelnumo ir apmąstymų, bet ir gana radikalių kūrybinių sprendimų. Įkvėpta gamtos, bet ir lydima tiksliai apskaičiuotų elektroninių efektų. Išskirtinis vardas „Vilnius Mama Jazz“ programoje – su muzika, kuri yra lyg meistro rankomis nutapytas paveikslas, kiekvieną sykį į jį žiūrint atskleidžiantis naujas detales.

Tekstai Ramūno Zilnio

2–jų dalių koncertas su pertrauka.
Trukmė – 4 val.