Lietuvos kūrėjai Europoje – Grėtė Šmitaitė, Dovydas Strimaitis ir Lukas Karvelis (4 kūriniai)
Gegužės 4 d.
Menų spaustuvė, 19:30
ĮSKILIMAI
Grėtė Šmitaitė
Lietuva
Trukmė: 20 min.
„Įskilimai“ prasideda distopija, kuri kyla iš atsiskyrimo. Aš nepakeliu vienatvės, neišsilaikau joje. Suskilinėjusi ir daugialypė slepiu tą nuo savęs, taip žeisdama save. Tačiau perdrėksdama savo tvirtumą, juntu, kaip noriu sietis. Atsigulu ant žemės. Lietaus lašai krenta man ant veido. Vėjas viršum manęs judina medžių šakas. Išdrįstu sietis su savimi ir kitais – mirusiais ir gyvais žmonėmis, vietomis, gyvūnais, augalais ir metų laikais.
Grėtė Šmitaitė – šokėja ir choreografė, kurianti ir gyvenanti Šveicarijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Baigusi šokio ir choreografijos studijas Berlyno menų universitete. Dirbusi su choreografėmis(-ais) Anna Aristarkhova, Doris Uhlich, Min Tanaka. Nuo 2014 m. praktikuoja Body Weather šokio metodiką. Nuo 2021 m. mokosi klounados ir kūrybiškumo su Ira Seidenstein. Savo kūrinius Šmitaitė yra pristačiusi Het Veem teatre Amsterdame, Uferstudios Berlyne, Sõltumatu Tantsu Lava Taline, Menų spaustuvėje Vilniuje.
HAIRY 2.0
Dovydas Strimaitis
Lietuva
Trukmė: 20 min.
Tai choreografinis kūrinys šokėjui ir jo plaukams. Plaukai yra viena iš nedaugelio žmogaus kūno dalių, kurios negalima judinti tiesiogiai ir savo noru. Kita vertus, choreografiją ir šokį galima laikyti fizinės (savi)kontrolės menu. Taigi plaukų choreografija savyje užkoduoja dramatišką įtampą – kaip suvaldyti tai, kas nekontroliuojama? Ši įtampa ir yra „Hairy 2.0“ atspirties taškas. Dėl savo nekontroliuojamos prigimties, plaukai gali būti suvokiami kaip nuo mūsų kūno atskirta, tačiau nuo jo priklausoma esybė. Plaukai yra riba, kuri mus ir atskiria, ir sujungia su tuo, kas fiziškai yra už mūsų ribų, kuo mes nesame. Taigi plaukams sukurta choreografija kelia ontologinius klausimus, susijusius su mūsų tapatybe, kūnu ir jo autonomija. Ilgi, palaidi plaukai Vakarų visuomenėje turi labai stiprią simbolinę reikšmę. Jie asocijuojasi su laisve, romantizmu, natūralumu ir išsilaisvinimu iš tradicijų ar priespaudos. Visus šiuos simbolius D. Strimaitis pasitelkia kaip formalistinę priemonę, kad sukurtų priešpriešą ne tik laiko ir erdvės, bet ir prasmės požiūriu.
INSTRUCTIONS ON HOW TO FALL
Lukas Karvelis
Ispanija, Lietuva
Trukmė: 35 min.
Tai scenos performansas, kuriame į vieną meninę visumą susijungia performanso menas, flamenkas, elektroninė muzika ir šokis. Pasirodymo koncepciją galima padalinti į dvi pagrindines tyrimų sritis: flamenko permąstymą per teatro prizmę ir įsigilinimą į fizinį laisvo kritimo reiškinį.
Flamenko atlikėjų teatrališkumas, gyvybingumas sutelkiant dėmesį į tokius elementus kaip išraiškingi rankų judesiai, jų sąveika su scenoje esančiais elementais ar santykis su juos supančia muzika, jungiamas su fiziškumu ir laisvuoju kritimu. Kai kūnas suvokia kritimo grėsmę, smegenys sureaguoja, kad suteiktų žmogaus sistemai energijos pliūpsnį, daugiausia pasireiškiantį jėgos ir greičio pavidalais. Šią fizinę reakciją palengvina hormonas epinefrinas (adrenalinas). „Matome didžiulį potencialą šią idėją susieti su mūsų flamenko tyrimu, nes toks kritimas į bedugnę galėtų mus nuvesti į giliausius flamenko muzikos sluoksnius. Siekdami tyrinėti laisvo kritimo judesį, naudosimės vienas kito kūnais ir kontaktinės improvizacijos principais.“
SHE DREAMT OF BEING WASHED AWAY TO THE COAST
Lukas Karvelis
Lietuva
Trukmė: 10 min.
Jūratė – jūros deivė, kiekvienos gyvos būtybės po vandeniu sutvėrėja. Ji gyvena gintaro pilyje Baltijos jūroje. Jos ašaros – iš gintaro, po audrų jas išplauna į krantą.
Patekėjus aušrai, kai ji bando nusiraminti po audringo sapno, galime išvysti jos alsų kvėpavimą. Jos širdis nustojo daužytis, nors krūtinę dar skauda nuo įtampos. Viskas gūžiasi dusinančioje tyloje. Jokių bangų, jokio vėjo šniokštimo. Viskas vis dar taip mirtinai pavojinga.
„Nenoriu būti viena. Nepalik manęs čia. Ar norėtum miegoti šalia manęs? Tik šiąnakt? Nenoriu daugiau sapnuoti košmarų“,– verkia ji žiūrėdama į mėnulį.
Ar tesame tik savo pačių sapnų kaliniai, užsidarę vienumoje, ir negalintys niekur ištrūkti?
Nenustojantys svajoti. Įžengę į sapnų pasaulį ir niekada jo nebepaliekantys. Likę gyventi sapnuose amžinai. Sapnuose nebereikia nieko atskirti. Tai nesvarbu. Ribos neegzistuoja. Todėl sapnuose retai benutinka kokių susidūrimų. Net jei jie ir įvyksta – nesužeidžia. Skaudi tik realybė.