Lietuvos kūrėjų šokio eskizų programa
Liepos 27, 28 d., 19:00, MO muziejaus terasa
Urtė Groblytė, Marius Pinigis, Petras Lisauskas, Julija Mintautė (Kauno šokio teatras „Aura“), Marius Eidrigevičius (Vilniaus miesto šokio teatras Low Air)
„One duet”
Urtė Groblytė (Lietuva) ir Jean Pierre Bure Gonzalez (Čilė)
Šiame darbe mes tyrinėjame kūnų, kaip neutralių objektų, daiktų suvokimą bei jų tarpusavio sąveiką. Beveidės, bejausmės figūros išmestos į tam tikrą vietą ir laiką, juda be tikslo ir turi tik viena kitą. Lytėjimas, įsiklausymas, adaptacija, parama – tai veiksniai, padedantys šiai figūrai(-oms) judėti pirmyn, bet bėgant laikui mechaniški veiksmai transformuojasi į kažką naujo, nepažinto, kažką žmogiško ir paprasto, kaip apsikabinimą. Kažkur tarp daiktų ir žmonių esame mes. Ne aš, jis ar ji, bet mes.
„Per kūną“
Marius Pinigis (Lietuva)
Choreografija, šokis: Marius Pinigis
Garso takelis: Andrius Stakelė
Tiriamasis performatyvus šokio projektas, nagrinėjantis individo-kūrėjo santykį su aplinka, pačiu savimi ir kitais žmonėmis esamuoju laiku, ir šių elementų kontekste analizuojantis šokį/judesį, kaip pirmapradę komunikacijos priemonę. Tai tarsi grįžimas prie savo, kaip kūrėjo esmės, šokio, kaip pirmapradės komunikacijos priemonės. Tai galimybė per šokį iš naujo patirti ir įprasminti erdvę, aplinką, kuri mus supa, tačiau dėl pandemijos ir jos keliamų ribojimų tarsi esame atskirti nuo jos arba pilnai negalime jos patirti. Kartu tai būdas erdvėje iš naujo permąstyti savo, kaip individo vietą, reiškimosi galimybes, „įsikūnijimą“ į aplinką, kurioje buvome pratę gyventi iki-pandeminiame laikotarpyje.
„KąMertonas“
Idėja: Petras Lisauskas
Dramaturgė: Augustė Žičkytė,
Scenografija: Rūta Lisauskienė,
Foto, video: Eimantas Žeimys
„Mano idėjos visada kinta, nuolat sukasi aplink vieną centrą, o aš tą centrą visada matau iš skirtingo kampo. Todėl visada būsiu kaltinamas nenuoseklumu. Tačiau manęs jau nebebus ten, kad išgirsčiau šį kaltinimą.“
„Menas suteikia mums galimybę save atrasti ir tuo pačiu metu pamesti.“
T. Merton
„Esu iš tų kūrėjų, kurie idėją nešiojasi ilgai. Tomo Mertono asmenybė, jo nueitas asmeninis, kūrybinis bei dvasinis kelias „užkabino“ maždaug prieš du metus. Net prie jo pavardės (Mertonas) pridėjus klausimą „ką?“, išeina kamertonas. Iš čia išplaukia ir aktualumas – turbūt visi žmonės, o ypač kūrėjai, turi savo „vidinius kamertonus“ pagal kuriuos sprendžia išorinius veiksmus, priima sprendimus buityje, kūryboje, dvasiniame kelyje. Ypač šiais, labai įdomiais laikais, kai tai, ką laikėme norma (dogma) buityje, kūryboje ir jos sklaidoje labai stipriai „susiūbuoja“ pandemijos fone. Tai laikas, kai daug žmonių pradeda klausti daug klausimų ir neretas pradeda ieškoti jų religiniuose šaltiniuose.“ – P. Lisauskas
„Vyrsmas“
Marius Eidrigevičius (Vilniaus miesto šokio teatras LOW AIR)
Idėja, choreografija, atlikimas: Marius Eidrigevičius
Kuruojantys choreografai: Laurynas Žakevičius, Airida Gudaitė
Režisierius: Mantas Jančiauskas
Kompozitorius: Adomas Strazdas
Scenografija, kostiumų dailė: Luka Žiobakaitė
Šviesų dailininkas: Povilas Laurinaitis
Prodiuseris: Laurynas Žakevičius
Vadybininkė: Gabrielė Kundrotaitė
,,Vyrsmas‘‘ – praplėstojo urbanistinio šokio spektaklis apie santykį su savimi ir kitu žmogumi. Šie – santykių – klausimai, suaktualėję karantino ir priverstinos saviizoliacijos laikotarpiu, kelia bendražmogišką egzistencinę problemą, ypač visuomenės iškeliamą norminį vyriškumą. Pandemijos akivaizdoje itin išryškėjo kasdienybės trapumas ir jį lydintis nesaugumas dėl ateities, kurio pasekmės jaučiamos dažno emocinėje, psichologinėje ir netgi fizinėje būklėje. Šiame monospektaklyje vaizduojama šiuolaikinio vyro kelionė iš senojo į naująjį jam pasaulį. Tai ne tik jaunojo menininko, choreografo ir šokėjo Mariaus savirealizacija jo karjeroje, kartu tai ir savi-terapija kūrybos procese bei kvietimas kitiems atsigręžti į save.
Spektaklyje nagrinėjamos temos ir keliamos problemos suponuoja tikslinę auditoriją vyresniųjų̨ paauglių ir suaugusiųjų̨ auditoriją – tiek kultūros mėgėjų̨, tiek profesionalų.